Patausok save. Patausok rankas, akis, liežuvį. Patausok galimybes. Patausok turėjimus. Patausok variantus. Patausok pinigus. Patausok lietaus debesis. Patausok arbatą ir cigaretes. Tik jokiu būdu netausok galvos, minčių, naktų ir norų.
Tai vaikinai, kurie savo garsais mane iškart nušlavė. Suderintais, psichodeliškais, lengvais, be kruopelės banalumo.
Brooklyn'as, New York'as. Čia nesiveisia meškos. Čia veisiasi pačio įvairiausio plauko žmonėsPfu!..žiurkės, valgančios pinigus, patogumus ir manheteno šviesas. Kaimo vaiko balsu kalbant. Tačiau miestas-apokalipsė užaugino dar vieną savąjį alternatyvios muzikos laukinį Grizlį. Galbūt, Grizlis ne toks jau ir didelis, galbūt, dar auga, tačiau letenas turi geras.
2004 metais susibūręs kolektyvas yra vienas iš dviejų "Warp" leidybinės kompanijos klientų, varančių visai ne house'ą ar elektroniką. Tiesa, žiupsnelio jos, dėl skonio, neišvengia. Grizlio garsas - išskirtinai "gyvas" Warp draugužių rate.
Kas tame garse ypatingo? Sunku suskaičiuoti naudojamų instrumentų, garsų, balsų žaismo gausą. Sunkiai nusakoma. Tačiau jokios maišalynės. Viskas harmoninga, delikatu ir tuo pačiu stipru. Beprotiška, bet saikinga ir konservatyvu. Užveda.
Visiškai nedvejodamas siūlau pasiklausyti visą vos prieš savaitėlę pasirodžiusį naująjį Grizzly Bear albumą - "Veckatimest". Malonumas garantuotas.
O čia - daugiausiai energijos savyje koduojantis ir ieškantis vidinių troškimų išsipildymo kūrinukas - "Two Weeks". Tebūnie, bent akimirką, lietuviškų birželio naktų himnas.
"Shift" (Live In a Paris Bathroom) @ DailyMotion
"Two Weeks" Live @ YouTube
"While You Wait for the Others" @ YouTube
Kai painiavos išsipina, viskas aiškėja, bet be jokių aliuzijų į ramesnį gyvenimą. Kai tam tikras gyvenimo slenkstis kilsteli per aukštai (o, galbūt, ir per žemai nuleidžia), tave kaip mat pritrauks prie žemės, ten kur tavo vieta. Svarbu tik palaukti. O jei jau sulauksi - nei nepajusi.
Markusas Mileris. Vienas iš tų žmonių, kuriam nereikalingas nei pigus populiarumas, nei išsišokimas, nei mainstream'as.
Tai žmogus, kuris savo rankomis (tiesiogine ta žodžio prasme) išsikovojo didžiulį pripažinimą mūsų mažoje planetoje. Žmogus, kuriam teko dirbti ir muzikuoti su nesuskaičiuojama gausybe praeities ir dabarties džiazo, roko, rnb legendų. Žmogus, kurio Grammy statulėlių kolekcija sunkiai besuskaičiuojama. Ir visa tai pelnytai ir neperdėtai.
Marcus Miller groja klarnetu, saksofonu, klavišais, dainuoja, tačiau labiausiai žmonės myli jį, kai rankose žiba ir nuostabiai prabyla laikoma bosinė (nesvarbu, keturstygė, penkiastygė ar šešiastygė) gitara.
Kūrinys "Free" iš vieno paskutinių albumų, nėra pačio Markuso kūryba. Tai senutėlis klasika tapęs rnb daininikės Deniece Williams gabalas. Šį kart jis suskambėjo taip šviežiai, kokybiškai ir maloniai mano ausiai, kad priedainį niūniavau net(!) žiūrėdamas čempionų lygos finalą. Prie to prisidėjo ir greit įsimylima britų soulo/džiazo atlikėja Corrine Bailey Rae, su kuria susidūriau dar gerokai anksčiau nei su pačiu Markusu.
Laisvės Jums. Jau, beveik, atėjusios vasaros proga.
"Higher Ground", Live at Montreux @ YouTube
"I'd Like To", Corrine Bailey Rae @ YouTube
"Free", Deniece Williams @ YouTube
Kuo ypatingesnis žmogaus liūdesys - tuo paprastesnis ilgesys. Bebaimis, bedalis, aitrus, bet prasmingas. Suprastas, nesuprastas, gyvybingas ar mirštantis. Ilgalaikis, trumpalaikis, skaudus ar saldus. Nesvarbu koks. Jei tik virsta troškimu, o ne troškuliu.
Viešėti pseudo-snobo rašomame pseudo-intelektualiame muzikiniame tinklaraštyje "Ausinukas" du kartus sugeba ne kiekvienas. Tiksliau, kol kas tik vienas. Tai - žavingas vyriokas iš Barselonos - produktyvusis ir originalusis Guillermo Scott Herren.
Savath Y Savalas - vienas iš daugelio Guillermo daromų projektų. Savath Y Savalas - vienas iš įsimintiniausių Guillermo daromų projektų.
Savath Y Savalas tai ne vien Guillermo. Čia yra ir Eva. Ir Roberto. Visi trys - katalonai. Ir tai jaučiasi.
Žmonės jų muziką apibūdina stebėtinai konkrečiai - "catalan acid-folk". O toks gurmaniškas pavadinimas savaime kelia apetitą.
Mano asmeninė patirtis su šia muzika prasidėjo šviežiausiu Savath Y Savalas darbu - "La Llama". Pavasario pradžioje, kuomet viskas taip stebina, kad niekas nebestebina, šis darbas taip pat stebino. Viskuo. Puikiai derantis gyvų, akustinių instrumentų ir švelnus elektroninis garsas, katalonų kalba, aplinkos pojūtis, sunkiai suvokiamas Guillermo Scott Herren garsų žaismas ir prie viso to derantis nuoširdus, šiltas vokalas.
Gardus kąsnis pasiilgusiems kažko neįprasto ir mielo sykiu.
"Zltimo Tren" @ YouTube
Savath Y Savalas @ MySpace
Prefuse 73 @ Ausinukas
Lakuotos rankos, lakuoti skrandžiai. Bemiela gyventi, nes mes žinom, už ką Dievas mus, atėjus žmogiškojo pavasario galui, baudžia ir tapšnoja per užpakaliukus, mes žinom. Jei ne iš anksto, tai bent vėliau. Bet žinom, tikim, einam. Užtai ir nesibaigs taip greit nors.
Turbūt ne vienas stereotipinis lietuvis, retkarčiais praverčiantis stereotipinius lietuviškus geltonuosius puslapius apie mitologiją, seksą ir kulinariją, žino ir tiki, jog kuo labiau šiaurietis - tuo labiau ištvirkes, padla.
Movits! - ne, tai ne išimtis. Tai pavyzdys. Žinomi iškrypėliai Švedijoje, o nuo šiol, su mano palaiminimu, žinomi truputėlį ir Lietuvoj.
Klausi, kuo jie tokie baisūs? Užtenka pažiūrėt. "Čioški, čioški" stiliagos, grojantys trombonais ir kontrabosais, negailėdami kaukšintys pasagėlėm it prie Marlen Dietrich žydėjimo čėso, iš kažin kur ištraukę seną bandžą ir balkaniškas harmonijas. Bet tai nėra baisiausia. Jie repuoja, po velnių! Ir dar kaip!
Movits! - tai neįtikėtina svingo ir hip-hopo sintezė, pagardinta Stokholmo gatvių kvapu, folkloru, stipriai trenkiančiu smetonmečiu ir išlendančiomis čigoniškomis variacijomis. Net gąsdina, nes stipru ir niekur negirdėta!
Garantuotas puikus fonas išdidžiai šuoliuojant gatve ir begėdiškai uliavojant. Skanaus.
(P.S. : gražus klipas!)
"Fel del av gården" @ Vimeo
"Äppelknyckarjazz" @ YouTube
Movits! @ MySpace
Pėda po žeme. Piršteliu ant žemės. Dešimt centimetrų virš žemės. Gražia sinusoide suskaičiuojamos minutės, sunkios ir lengvos emocijos, arbatos puodeliai, miego valandos, traiškanos, nuslinkę plaukai, greitis, saulės pliūpsniai, sniego tirpsmas, atvirumas, medaus saldumas, oro grynumas, mėlynas gaivumas ir nebepakeičiamų vertybių skonis.
Jie grįžta.
Grįžta po ketverių metų, per kuriuos jau spėta pasiilgti. Spėta pasiilgti norvegiško dangaus muzikos. Visu garsu klausytos, liestos ir pamiltos nuo pat 2002 metų, priešakyje su mažų, vasariškų herojų himnu - "Eple". Grįžta neužmirštami ir stiprūs.
Pirmasis singlas "Happy Up Here", kurį išgirdau dar gerokai prieš pasirodant albumui, privertė truputį tyliai sunerimti... Ir aš džiaugiuosi įveikęs liūdną skepticizmą - su maža baime perklausiau (mano yda - dar oficialiai neišleistą) pilną albumą "Junior", vydamas visas įtarimus dėl kritusios kokybės.
Visai neslapti lūkesčiai išsipildė. Röyksopp nesugebėjo nuvilti. Jaunystę menantis albumo pavadinimas "Junior" tikrai neatspindi to, kokį kūrybinį brandumą yra pasiekęs duetas.
Albumas, laviruojantis po įvarius stilius ir išlaikantis stiprias röyksoppines tradicijas. Albumas, nepaisant (vienintelio) nelabai vykusio singlo, pripildytas išskirtinių, skoningų, šiltų ir efektingų kūrinių, kovojančių tarpusavyje dėl to, kuris taps pačiu mėgiamiausiu (/šokamiausiu) tavo ausimis ir sielai.
Pamilstama.
Dalinuosi savo įkvepiančiu favoritu.
"Eple" @ YouTube
"What Else Is There" @ YouTube
Röyksopp official
Užslėptos agresijos proveržiai byloja apie nepasotinamą ego, kur susipina minčių trilypumas/aštuonlypumas, Sergėjaus Krasnikovo teorijos, grioviakasybos planai, sapnai su skutama sava galva, įskiepijami daiktai. Tai pradingsta už nuoširdumo mantrų, sulaistyto svetimo vyno, pertempto grafiko ir saldžiai žlungančių dienų. Pradingsta akimirkoms, kuomet iš tiesų turėtum ką pasakyti.
Visų pirma, krenta į akis. Tai buvo dalykas, dėl kurio pradėjau pažintį su Animal Collective. Ir to nepaneigtų nei vienas, turintis regėjimo dovaną. Kodėl? Kiekvienas žvėriukų kolektyvo darbo viršelis - mažas šedevras, su džiugesiu, skausmu, saldumu ir kartėliu vienoje vietoje.
Visų antra, gražios apkalbos. Tai buvo dalykas, dėl kurio tęsiau pažintį su Animal Collective. Stilingų kritikų, buržuazinių dienraščių apžvalgininkų, intelektualių žurnalų puošeivų ar kiauralūpių maištininkų sociumo žynių kalbos apie žvėriukų kolektyvą daug gero byloja. Kaip bebūtų keista, gan vieningai ir visiškai nepaisydami komercinio muzikos aspekto.
Visų trečia, lieka išgirsti ir suprantami. Tai buvo dalykas, dėl kurio aš tikėsiu tuo, ką daro Animal Collective. Egzotiška medžiaga, nestandartiniai sprendimai, procesas, vedantis į avant-garde etiketės vertą muziką. Muziką, kuri mylisi su sėkmingomis popso harmonijomis, kosmopolitiška kultūra ir gyva gyva hipių dvasia vienu metu. Muziką, kuri pradžiugina, nustebina ir priverčia žvėriukų kolektyvą pamilti savaip.
Visų ketvirta - velniop tuščiažodžiavimą, dievop žvėriukus.
"My Girls" (Live) @ YouTube
"Fireworks" @ YouTube
Animal Collective @ MySpace
Įraudę skruostai ir karšti karšti delnai neplauna ir netrokšta širdelės formos plastmasių jūrų, neieško, neprašo, ir net gi nenori. Jie tik semia ir semia, po truputį, iš lėto, geria vidun. Neprašydami. Valgo subtiliai ir saldžiai, priversdami pamiršti bet kokius sudėliotus planus, nukreipti savą žvilgsnį ar išsiteisinti sąžinės bildesio perteklius. Neprašydami, nenorėdami. Įraudę, karšti.
Didžiajame "Ausinuke" progą pasipuikuoti surado didžiai gerbiamas ponas Jurgis Evelinas iš Lydso, Jungtinės Šiaurės Airijos ir Didžiosios Britanijos Karalystės. Kviesti jo netgi neprireikė. Kiekvieną met, nuo pat 2006ųjų, tik tik įsibėgėjus žiemos pabaigai ir vos vos prasidėjus žmogiškajam pavasariui, jis, persivadinęs Nightmares on Wax, pasąmoningai iš naujo pasibeldžia į mano galvą.
Nightmares on Wax pavasario epidemijos revoliucija gyvuoja nuo pat ankstyvų devyniasdešimtųjų, kuomet tyli ir sofą pamilti verčianti elektroninė muzika tik ėmė ristis iš savojo kiaušinio lukšto, suskambėdama didžiųjų vakarų miestų radijų naktiniuose sešionuose, kai ne kuriuose kava, džiazu, ir kokteiliais dvelkiančiuose Londono, Niu Jorko ar Kijoto klubuose.
Nightmares on Wax savo išvaškuotais košmarais išjudina giliausiose dūšios kertelėse snaudžiantį saulės ir šilumos alkį. Nightmares on Wax negasdina, nebjauroja tavo minčių, o kartais net ir bučiuodamas rankas nusilenkia tavo žiemos iškamuotoms ausims.
Klausyk tai sėdėdamas ant nekaitrios saulės įšildyto betono ir lauk belendančios į laisvę žolės.
"Mind Elevation" @ YouTube
"Flip Ya Lid" @ YouTube
Nightmares on Wax blog'as
